Valentina Pancernienė. Mano kelias.


 Gimiau 1931 metų rugsėjį Palazduonio kaime, Kauno apskrityje, Marijos ir Liudviko Teišerskių šeimoje. Čia, ant Lazduonos upelio kranto, po šimtametėm liepom ir ąžuolais, sename mediniame dvaro name prasidėjo mano gyvenimo ir kūrybos kelias. Vaikystėje ilgais žiemos vakarais mama skambindavo fortepijonu, skaitydavo man H.K.Anderseno pasakas. Jau pradinėje mokykloje patiko mokintis eilėraščių ir juos deklamuoti. Graži tėviškės gamta žavėjo mane visais metų laikais, o ypač rudenį, ir man labai norėjosi apie tai rašyti. Būdama 8 metų, išėjusi į kiemą, žiūrėjau kaip krinta seno kaštono lapai ir siūbuoja rudenio vėjyje šimtametės liepos. Tada mintyse gimė pirmasis primityvus ketureilis: Nuvytę nukrito tie rudenio lapai, Nunuogino žaliuosius laukus Ir vien tik paliko tą juodąją žemę Ir mūsų tuščius laukelius.
Vilkijos gimnazijos II klasėje įstojau į jaunesniųjų klasių literatų būrelį, kur skaitydavau savo kūrybos eiles apie gamtą. Vyresnėse klasėse rašiau vis daugiau ir daugiau, mano eilėraščiai būdavo sienlaikraščiuose. Baigusi gimnaziją išvažiavau į Klaipėdą, kur gavau darbą dėstyti lietuvių kalbą rusų mokykloje
 Vilkijos gimnazijos II klasėje įstojau į jaunesniųjų klasių literatų būrelį, kur skaitydavau. Nauja aplinka ir savarankiškas gyvenimas įkvėpė man naujų kūrybinių minčių. Rašiau beveik kasdien, tik niekam to nerodydavau, tiesiog džiaugiausi tuo savo pomėgiu. Po metų įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, susipažinau su poetais, literatais, rašytojų sąjungos nariais. Į jaunųjų rašytojų sąjungą manęs nepriėmė, nes mano poezijos tematika buvo tam laikotarpiui netinkama. Bet tai tik dar labiau paskatino rašyti, kurti, nesitikint pripažinimo. Apie tai parašiau savo eilėraštyje „Mano eilės“ ‚Rašysiu aš, nors mano vardas niekad Auksinėm raidėm rašomas nebus...‘ 1954 metais grįžau į savo gimtąjį kaimą, kurį laiką dirbau skaitykloje, dalyvavau literatūros vakaruose. Tuo laiku turėjau pakankamai laiko kūrybai, literatūrai. Po tėčio mirties likau viena su mažamečiu sūnumi ir senąja aukle. Darbas kolūkyje buvo nelengvas, bet tai buvo savotiškas universitetas, kuriame teko susidurti su įvairiais žmonėmis ir situacijomis. Vėliau buvo pasiūlytas darbas Saulėtekio mokykloje, po to Čekiškėje, kur dirbau 15 metų mokytoja. 1970 m. baigiau Vilniaus universiteto filologijos fakultetą. Vėliau dar teko padirbti Klausučiuose ir Seredžiuje, Vilkijoje. Vilkijos profesinės mokyklos direktorius J.Laimutis pasiūlė paramą ir 1991 metais pasaulį išvydo pirmoji mano poezijos knygelė „Erškėčio žydėjimas“. Kauno mokytojų namuose buvo suruoštas mano pirmasis autorinis vakaras. Išėjusi į pensiją turėjau daug daugiau laiko ir dalyvavau daugybėje poezijos renginių, literatų vakaronių, išvykų. Nemažai mano lyrinių eilėraščių jau tapo dainomis, kurias atlieka L.Lapkauskaitė, S.Bagdonaitė, O.Žukienė ir kiti. Kompozitorius Vaclovas Šablevičius ir Kėdainių choras sukūrė apie 10 dainų pagal mano tekstus. Taip pat Kauno chorai dainavo ir kūrė dainas pagal mano rašytus eilėraščius, su kuriais dalyvavome įvairiuose renginiuose visoje Lietuvoje.  2005 metais buvo išleista antroji poetės eilėraščių knygelė „Jazminų šakelė“, kurios ji pati, deja, nesulaukė. Praėjus dešimtmečiui nuo poetės mirties, nuspręsta išleisti trečiąją knygą, apjungiančią abi ankstesnes jos poezijos knygeles. Už pagalbą išleidžiant šią poezijos knygą nuoširdžiai dėkojame Kauno rajono savivaldybės merui Valerijui Makūnui. Nesibaigiančio laiko tėkmėj, Likimo keliuose neatspėjamuos Mano dienos - kritimas žvaigždės, Trumpalaikis erškėčio žydėjimas
Vilkijietis Juozas Jaras © Nauja versija 2017. Svetainė įkurta 2010
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas