Prisiminimai apie Praną Mikalauską - Antalkį

 Rašytojas Henrikas Gudavičius
​Šviesi diena pailgina ir vakarą. Ir nejučia surandu žalsvą, apiblukusį segtuvą, kur slepiasi Prano Mikalausko-Antalkio legenda „Sidabražolių akėčios”.
Sunkokai skaitomas tekstas, gal koks penktas rašomosios mašinėlės kalkinis atspaudas, bet kokia poetiška, kokia graži legenda. Gal prieš trisdešimt metų atvežė man šią legendinę poemą mano jaunystės draugas Rimutis Puodžiukaitis, ir dabar aš jau jį tikrai galiu vadinti dvidešimtojo amžiaus knygnešiu. Nežinau, ar šis Prano Mikalausko-Antalkio kūrinys buvo kur nors išspausdintas, niekada neieškosiu jo jokiame internete, nes brangiausias ir yra šis rankraštis žalsvame segtuve. Todėl, kad ir knygnešys Rimutis Puodžiukaitis jau senokai išėjo į Anapilį.
Jarienė Aleksandra
​ Pažinojau nuo vaikystės laikų. Augome tame pačiame Antalkių kaime. Mūsų metų skirtumas tik vieneri metai. Praniukas buvo linksmas, geraširdis berniukas. Būdamas vaikas svajodavo būti kunigu. Svirnelyje pats buvo pasidaręs mažą altoriuką ir mus, vaikus, dažnai kviesdavosi prie to altoriaus. 
Visi kalbėjo, kad tai tikrai bus kunigas, bet ar liga ar dar kažkokie gyvenimo vingiai neleido jam tapti sielos ganytoju. Su Pranu dažnai bendraudavome iki jo mirties. Jarienė Aleksandra Pranas su AleksandraPraną pažinojau nuo vaikystės laikų. Augome tame pačiame Antalkių kaime. Mūsų metų skirtumas tik vieneri metai. Praniukas buvo linksmas, geraširdis berniukas. Būdamas vaikas svajodavo būti kunigu. Svirnelyje pats buvo pasidaręs mažą altoriuką ir mus, vaikus, dažnai kviesdavosi prie to altoriaus. Visi kalbėjo, kad tai tikrai bus kunigas, bet ar liga ar dar kažkokie gyvenimo vingiai neleido jam tapti sielos ganytoju. Su Pranu dažnai bendraudavome iki jo mirties.
Kun. Virginijus Lenktaitis ​Su Pranu Mikalausku teko ne kartą susitikti Vilkijos bažnyčioje, Vilkijos Žemės ūkio mokykloje, bet dažniausiai jis užsukdavo į Vilkijos kleboniją . Prisimenu jį pasakojant, kad nuo 1962 metų dirbo Vilkijos Žemės Ūkio mokykloje, kur kelis paskutiniuosius gyvenimo metus dėstė tikybą. Pranas jautė vis artėjantį susitikimą su Viešpačiu.
Pasakojo , kaip sapne prisisapnavo motulė, kurios prašęs, kad pas save pasikviestų, tačiau ji atsakiusi, kad tai Dievo valioje ir nuo jos tai nepriklauso. Daug ir įvairių Dievo valios pasireiškimų , kurie vėliau realybe virsdavo, Pranas pasakodavo parapijiečiams ir savo artimiesiems. Tikime, kad Viešpats garbųjį rašytoją pasišaukė pas save švęsti Velykų. Visas tris katalikams brangias dienas, kaip Didįjį Ketvirtadienį, Penktadienį ir Šeštadienį , Pranas, tarsi, atliko rekolekcijas pas Viešpatį, kad Velykų Rytą galėtų kartu su Kristumi prisikelti naujam - amžinąjam gyvenimui. Pranas Mikalauskas - Antalkis žymus kraštotyrininkas, pedagogas, muziejininkas, rašytojas - filosofas, tikybos mokytojas, aktyvus Vilkijos Šv. Jurgio parapijos pastoracinės tarybos narys , dalyvavo Vilkijos parapijos Carito veikloje. Kiek man žinoma, bendradarbiavo su Vilniaus universiteto rankraštynu, Lietuvos Respublikos Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutu. Antalkio straipsniai buvo dažni svečiai įvairiuose laikraščių puslapiuose. Pranas Mikalauskas - Antalkis parašė ir išleido ne vieną knygą, apybraižą. Dar daugiau kraštotyrinės, filosofinių apmąstymų medžiagos liko namų lentynose , kuri tikime, ateityje bus tinkamai įvertinta, nes autorius kukliai gyvendamas , neturėjo pakankamai lėšų savilaidai. Antalkis užrašinėjo gimtojo krašto, kurį labai mylėjo, jo apylinkių pagyvenusių žmonių atsiminimus, rinko folklorinę medžiagą ir sirgdamas nesiliovė šio darbo dirbęs. Knyga apie Lietuvos Palaimintąjį Jurgį Matulaitį sulaukė net pakartotinio leidimo. Pirmasis leidimas buvo akimirksniu išparduotas. Mus visus žavėjo ir žavi jo kūrybos palikimas, ypač perkamiausios knygos , kurias būdavo sudėtinga įsigyti, kaip "Trečdalis nuskilusio mėnulio virš Lietuvos" , "Lietuvis danguje", "Nepažįstamas Vydūnas" , "Arti žvaigždžių"," Ir tu numirsi" ,"Žaibams susikryžiavus","Žemdirbiams lemiu pavasarėlį." Pranas Mikalauskas - Antalkis sunkiais Lietuvos priespaudos - sovietmečio metais pogrindyje leido žurnalą "Katakombos", kartu buvo ir šio leidinio redaktoriumi. Prano Mikalausko pseudonimas - Pranas Antalkis. Taip "Katakombų" autorius pažino ne vieną pogrindinės literatūros leidėją ir platintoją, pats kuo galėdamas prisidėjo platinant pogrindinę spaudą. Tai buvo tikras Vilkijos parapijos Šviesulys, neieškantis kitų garbės ar pripažinimo. Taip dar būdamas gyvas šioje žemėje Pranas Mikalauskas - Antalkis pasistatė nesugriaunamą Amžinybės Paminklą. Darbuojantis Vilkijos parapijos klebonu teko išgyventi ir sunkių valandų, nes buvo toks laikas, kuomet ne su visais ir apie viską buvo galima kalbėti, bet su Antalkiu galėjau atvirai ir apie viską kalbėti... Pranas Mikalauskas- Antalkis nedavė ramybės ne tik man , bet ir tuometiniam Vilkijos Žemės mokyklos direktoriui Juozui Laimučiui, kol nebuvo pastatytas Vilkijos Kartuvių kalnelyje Trijų Kryžių paminklas, prisimenant ano meto sukilėlius. Ne visi norai liko įgyvendinti. Pranas Mikalauskas - Antalkis norėjo pastatyti kryžių senosios, medinės, sudegusios Vilkijos bažnyčios vietoje... Antalkis išliko mūsų širdyse tauriu , sąžiningu, romaus charakterio žmogumi, ne tik tikinčiu kataliku, bet ir gyvenančiu Gerosios Naujienos - Kristaus Evangelijos, Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasia, ypač mylintis švč. M. Mariją, Jėzaus Kristaus ir visų mūsų Dangiškąją Motiną. Labai dažnai išgirsdavau iš jo lūpų tariamus žodžius: " Be Kristaus, Dievo Motinos Marijos, Lietuvos laukų Rūpintojėlio ir pakelės Kryžiaus - man Lietuvos nereikia." Kaip liudija Prano Mikalausko – Antalkio šeimos nariai jis ir užmigo Viešpatyje šaukdamasis Jėzaus ir Marijos vardo. Tai buvo tarsi atsakas kai kuriems jaunesniems žmonėms susidomėjusiems ir pradėjusiems praktikuoti kultūras bei religijas, anuomet besiveržiančias iš svetur , svetimas lietuvio dvasiai. Antalkio rašytinėje kūryboje nuolat minimi : Šv. Juozapas, Šv.Agota ir kiti lietuvio dvasiai brangūs, populiarūs šventieji. Pranas Mikalauskas – Antalkis, mylėdamas savo kraštą, puoselėjo to krašto kultūrą. Vilkijos Žemės ūkio mokykloje įsteigė kraštotyros muziejų, kuriame puikavosi jo paties surinkta kryžių kolekcija. Vilkijos žemės ūkio mokykloje jo pastangomis įkurta: "Vilkijos Žemės ūkio mokyklos kraštotyrininkų organizacija". Kai Prano Mikalausko – Antalkio sveikata leisdavo jį dažnai matydavau Vilkijos bažnyčioje sekmadieniais ir švenčių dienomis kalbant šv.Rožinį. O jo laidotuvių dieną ir šiandien gyvai matau gėlėse paskendusį karstą, maldai gausiai susirinkusius namiškius, gimines, pažįstamus bei Vilkijos parapijos žmones. Iš privačių kun. Virginijaus Lenktaičio, buvusio Vilkijos parapijos klebono prisiminimų
Vilkijietis Juozas Jaras © Nauja versija 2017. Svetainė įkurta 2010
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas