Vilkijos žydų bendruomenė
​די אידישע קהל ווילקידזשאַ

Vilkijoje žydų bendruomenė įsikūrė XVIII a. pabaigoje. Iš caro archyvų matosi, kad pagal 1766 metų gyventojų surašymą Vilkijoje gyveno 652 žydų tautybės žmonės, 1847 metais - 789 , 1897 metų surašymu Vilkijoje gyveno 2012 gyventojų iš jų 1431 gyventojas žydų tautybės. 1915 m. caro valdžia dalį žydų ištrėmė į Rusiją. Iki 1915 m. Vilkijoje gyveno apie 800 žydų (80 proc. miestelio gyventojų). 

Tarpukario laikotarpiu žydų skaičius mažėjo. Nacių–sovietų karo išvakarėse miestelyje gyveno apie 400 žydų (48 proc. miestelio gyventojų). Svarbiausias vietos žydų pajamų šaltinis buvo prekyba (jie aktyviai prekiavo net su Rytprūsiais). Nepriklausomybės metais vietos žydų bendruomenė turėjo dvi sinagogas, mokyklą hebrajų kalba, veikė žydų politinių, labdaros ir sporto organizacijų skyriai. Paskutiniais nepriklausomybės metais nemažai vietos žydų jaunimo persikėlė gyventi į Kauną arba emigravo į Palestiną.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, 1941 m. birželio pabaigoje Vilkijoje buvo įsteigta vokiečių komendantūra, kuriai vadovavo SS oberšturmfiureris Missenbaumas. 1941 m. liepos 7–8 d. komendanto Missenbaumo įsakymu buvo suimta apie 150–200 žydų tautybės vyrų. Dauguma suimtųjų buvo konvojuoti į Kauną, o 21 žydas sušaudytas netoli Vilkijos prie Jagminiškių kaimo. 1941 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo visuotinis žydų terorizavimas. Vilkija tapo vienu svarbiausiu Kauno apskrities žydų telkimo centru. Į Vilkiją buvo perkeliami ir kitų valsčių žydai. Rugpjūčio viduryje Vilkijos valsčiuje gyveno 603 žydai. Iš Čekiškės, Lekėčių, Seredžiaus, Veliuonos ir Vilkijos surinkta 138 žydai: 23 vyrai ir 115 moterų. Dalis Vilkijoje suimtų žydų buvo išvežti į Kauną ir vėliau sušaudyti Kauno fortuose. Iš Vilkijos išvežta 280 vyrų ir 120 moterų.Prieš sušaudymą Vilkijos žydams buvo paskirta kontribucija. Iš 222 tuo metu Vilkijoje buvusių vietinių žydų surinkta 21 400 rb. Be vietinių žydų, 1941 m. rugpjūčio pabaigoje Vilkijoje dar buvo laikoma 119 kitų valsčių žydų.

Vilkijoje sutelktų žydų žudynės įvyko 1941 m. rugpjūčio 28 d.. Žydai buvo saugomi sinagogoje. Jie buvo surikiuoti į koloną ir nuvesti į žudynių vietą Pakarklės miške (apie 2 km nuo Vilkijos) prie Jaučakių kaimo. Pagal vietinių gyventojų pasakojimą žudynių vietoje tris paras iš po žemių girdėjosi žmonių dejonės.

Šie Vilkijos žmonės tai daro savo iniciatyva, savo darbu, jie pagerbia atminimą tų, kurie yra mūsų bendrapiliečiai, mūsų istorijos, kultūros dalis. Tai naujas puslapis visos Lietuvos istorijoje, kai iniciatyva įamžinti genocido aukas kilo vietos bendruomenėje.

Kaip sako paminklo autorius, ąžuolas pats „prakalbo“ savo medienos struktūra, spalvomis, kai pradėjo ryškėti maldų ir kančių atminimą atskleidžianti skulptūra. Ant Nemunan žvelgiančios sinagogos stogo – menora, kurios gęstančios žvakės skendi tamsių dūmų migloje, o aukštyn kaip skaudžios žiežirbos kyla šešiakampės Dovydo žvaigždės ir žvaigždelės, nužudytųjų vilkijiečių sielos, jų gyvenimai, svajonės. Viršuje – šventosios toros ritinys ir Dovydo žvaigždė, nacių paversta pažeminimo ženklu, iš tiesų išaukštinanti tūkstantmetę tautos istoriją. Ir sinagogos langas – tas paskutinis kankinių gyvenimo langas, pro kurį jie žvelgė į numylėtąjį Nemuną, šimtmečius juosusį gimtąją Vilkiją... .

Gražus buvo Holokausto paminėjimas Vilkijoje. Susirinko daug žmonių, atvyko rajono Savivaldybės administracijos direktorius Ričardas Pudževelis, kartu su A. Smolensku atidengęs skulptūrą, Vilkijos gimnazistai pritariant gitarai atliko dainą žydų kalba, istorijos mokytoja Aldona Plentaitė parengė genocido Vilkijoje apžvalgą. Už istorinės tiesos ir skaudaus atminimo įamžinimą vilkijiečiams padėkojo M. Bairakas. Vilkijos sinagoga. Ji buvo paskutinė prieglobsčio ir kančios vieta ne mažiau kaip 600 mūsų valstybės piliečių vien todėl, kad jie buvo žydai. Šventovę pavertę getu iš jo mirčiai į Pakarklės mišką, Jagminiškius, Kauną naciai išsiuntė vyrus ir moteris, senukus ir kūdikius.

Nuo XIX a. ant Nemuno kranto stovėjusi neorenesansinė sinagoga pasitikdavo savo didingumu praplaukiančius garlaivius, sielininkų voras, rytmečiais nuo Kauno atvažiuojančius sveikindavo saulės atspindžiais savo langų arkose. Komunistų valdžiai tai buvo kliuvinys –Žydų bendruomenė apie 1960-uosius ji nugriauta kaip niekam nepritaikomas pastatas, paliekant dilgėlėse skendinčius pamatus. Šiandien ant jų įrengta automobilių stovėjimo ir apžvalgos aikštelė.

 Niekas nebeprikels Lietuvoje klestėjusios „štetlų“ kultūros, nebesugrįš į mūsų miestus ir miestelius gyva jidiš kalba. Pasaulyje teišliks pasididžiavimą keliantis žodis „litvakas“, reiškiantis žydo, nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų gyvenusio mūsų tėvynėje, kilmę, jo priklausymą kultūrai, kuri gaivino visos Europos, o ir pasaulio meną, mokslą, filosofiją. Nijolė Grinevičiūtė