Vilkijos istorija

Šis vaizdas galėtų būti nuo jaučakių piliakalnio. Ką manote Jūs vilkijiečiai?


Gražios Lietuvos vidury dar gražesnė Vilkija su savo Nemuno vingiais, miškais, upeliukais su nuostabiais žmonėmis. Čia ir gyvename mes Vilkijiečiai. Ir....
Vilkija – miestas Kauno rajone, šalia kelio Kaunas–Jurbarkas (25 km į šiaurės vakarus nuo Kauno), dešiniajame Nemuno krante. Urbanistikos paminklas, savitas kalvų miestas. Vilkija turi seniūnijos statusą, taip pat yra apylinkių seniūnijos centras.           Video
Miestas – urbanistikos paminklas, labai mėgstamas ir lankomas turistų. Mieste stovi neogotikinė Šv. Jurgio bažnyčia (nuo 1908 m.), yra Vilkijos gimnazija, žemės ūkio mokykla, biblioteka, paštas. Daug turistų atvyksta į A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejų. Senosiose kapinėse yra du XIX a. koplytstulpiai. Išliko namas, kuriame 1862-1864 m. gyveno tautosakininkas Antanas Juška (1819-1880), yra A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejus
​Manoma, kad XIV a. Vilkijos pilis stovėjusi į pietryčius nuo Vilkijos esančiame Jaučakių piliakalnyje.Senuose vokiečių metraščiuose minima jog tai buvusi Wildenberg tvirtovė. 1383 metais sudeginta riterių. Po Žalgirio mūšio (1410 m.) Vilkijoje įkurtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, iš kurio 1426 m. gegužės 3 d. Vytautas parašė 2 laiškus Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui. . Tai dokumentai, kuriuose pirmą kartą aiškiai parašytas neiškraipytas Vilkijos vietovardis. 1450 m. Vilkija minima kaip bene pirmoji Lietuvos muitinė prie Nemuno. Joje pirkliai turėdavo sumokėti mokestį už įvežamas prekes. Į mūsų kraštą pirkliai gabeno druską, gelumbę, šilką. Iš Lietuvos Nemunu plukdydavo vašką, kailius, odas, linų pluoštus. Muitinė skatino Vilkiją augti. Per Vilkiją Nemuno krantu ėjo ir sausumos prekybos kelias iš Vilniaus į Karaliaučių. Nuo 1486 m. – valsčiaus centras, čia buvo Didžiojo kunigaikščio dvaras..
Gyvenvietė greitai išaugo į miestelį. 1514m. LDK valsčių sąraše Vilkija pirmą kartą paminėta kaip miestas. 1542 m. pastatyta bažnyčia. 1567 m. Vilkiją valdo Pazai, vėliau-kunigaikščiai Palubinskiai. Nuo 1740 m. dvaro savininku tampa A. Zabiela. Vilkijos savininkas grafas H. Zabiela 1812 m. prisidėjo prie Napoleono armijos, tokiu būdu prarasdamas savo valdasTačiau 1814 m. caro malone H. Zabiela atgavo prarastą dvarą. 1830 m. ar 1832 m. parduoda jį grafui M. Tiškevičiui. XVI a. Vilkijai suteiktos Magdeburgo teisės, 1792 m. jos patvirtintos. 1792 m. kovo 20 d. Stanislovas Augustas suteikė miesto teises ir herbą XIX a. viduryje veikė 4 turgūs, 1 savaitinis turgus su 12 prekystalių . Jame vykdavo jomarkai. 5 užeigos, 2 smuklės, parduotuvių, pašto stotis, prieplauka. Čia gyveno gausi žydų bendruomenė, turėjusi savo mokyklą ir 2 sinagogas. Vilkijos miestui augti sutrukdė XVIII a. pradžios karai, epidemijos, ypač dažni gaisrai. 1863 m. ties Vilkija, Karalgirio miške, A.Mickevičiaus vadovaujamas sukilėlių būrys susirėmė su caro kariuomene. 1883 ir 1885 m. minima slaptoji lietuviška mokykla. 1908 m. Vilkija pradėjo plėstis Nemuno viršutinėje terasoje, buvusio Vilkijos kaimo, išsiskirsčiusio į vienkiemius, vietoje. Tarpukariu Vilkijoje veikė medžio apdirbimo įmonė, kailių dirbtuvė, pieninė, vandens matavimo stotis, prieplauka, progimnazija ir kt. XIX a. antroje pusėje ir 1919 – 1948 m. Vilkija buvo valsčiaus centras, 1948 – 1950 m. – apskrities, o nuo 1950 m. iki 1962 m. – rajono centras. Vilkijai suteiktos rajono reikšmės miesto teisės. Atgimimo metais Vilkijoje įkurta Sąjūdžio grupė. 1995 m. Vilkijos miesto savivaldybė reorganizuota į Vilkijos seniūniją


Vilkijos pavadinimas atsirado tada, kai žmones, gyvenantys kitoje Nemuno pusėje, pavyzdžiui, dabartiniuose Mikytuose, girdėjo toje vietoje, kur dabar yra Vilkijos apylinkės, staugiančias gaujas vilkų. Nuo to laiko šis kraštas vadinamas Vilkija, o pavadinimas galėjęs kilti iš žodžių junginio vilkų gauja. Naujasis Vilkijos herbas patvirtintas Prezidento dekretu 1998 m. lapkričio 16 d. Plotas: 269 ha. Teka Nemunas. Gyventojai: 2043 žmonės.

Vilkijos pažiba - bažnyčia. Jos istorija.


Pirmoji šv. Jurgio bažnyčia Vilkijoje pastatyta 1525 m. Ji buvo medinė ir stovėjo panemunėje (ten buvę prof. mokyklos bendrabučiai ir garažai). 1542 m. Zigmanto Senojo privilegijoje pažymėta, kad bažnyčia "atkuriama". Ten pat užrašyta, kad bažnyčia turėjo 50 valakų žemės su valstiečiais, keletą kaimų, 2 sklypus miestelyje ir kasmetinę 80 auksinų duoklę.XVI a. antroje pusėje reformacijos metu manoma, kad bažnyčia neturėjusi kunigo ir buvusi uždaryta. 1579 m. Vilkiją aplankęs Šv. Sosto vizitatorius savo akte įrašė, kad bažnyčios stogas buvęs kiauras, kad ji pati reikalinga remonto, metrikų knygos nevedamos, bažnytiniai indai bei rūbai netvarkingi. Sakoma, jog tuo metu aptarnavęs kunigas J. Laskovskis nuo 1573 m. Gyvenęs Veliuonoje ir į Vilkiją tik retkarčiais teatvykdavęs. Amžiaus pabaigoje ir XVII amžiuje Vilkiją daug kartų siaubė gaisrai, bažnyčia buvo sudegusi, vėl pastatyta.
Tik 1808 m. miestelio plane parodyta bažnyčia su bokšteliu ir koplyčia kapinėse. Abu pastatai vis dar buvo pietinėje dalyje prie Nemuno. 1841 m. nurodyta, kad Vilkijoje gyvenę 3 kunigai.
 Klebonas - kun. M. Bunevičius. Bažnyčios beneficija siekė 14 valakų žemės, parapijiečių buvo 6760. Vilkijoje buvo parapijinė mokykla, po 1863 m. sukilimo uždaryta. 1862 - 1864 m. Vilkijos vikaras buvo kun. A. Juška žinomas lietuvių tautosakos rinkėjas. 1864 m. vysk. M. Valančius, jau būdamas Kaune, lankė Vilkijos parapiją. 1892 m. Vilkijos bažnyčia sudegė. 1876m.Vilkijoje paminėta mūrinė sinagoga,apie 1885m.pagal projekta buvo sutvirtinta giliai į žemę įleistais kontraforsais,bet ir tai negelbėdavo nuo Nemuno potvynių.


Pokario metais paversta sandėliu. Septintojo dešimtmečio pradžioje apleista sinagoga nugriauta. Nemuno pakrantė ties Vilkija su sinagoga sudarė savitą vaizdą, nebūdingą kitiems Panemunės miestams ir miesteliams
1901 m. pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia jau kitoje vietoje, ant kalno. Žemė bažnyčios statybai buvo nupirkta iš veterinarijos gydytojo Viktoro Bartašiaus. Viktoras žemę kaip dovaną už gerą savo darbo atlikimą gavo iš tuometinės valdžiusios Lietuvą rusijos valdžios. Viktoras Bartašius palaidotas senose Vilkijos kapinėse ant kalnelio. Kunigavo tada Butkus. Apie jį seni žmonės vis pasakojo legendas. Jis caro kariuomenėje dirbęs kapelionu, gavęs aukštą laipsnį ir krūvą medalių. Kai susiruošė statyti bažnyčią, į susirinkimą sušauktiems parapijiečiams pasakė: - Bažnyčios negalima statyti kišenėje. Sinagogoms reikia upės, vandens. Mums - kalnų, debesų. Bažnyčia turi rodyti kelią dangun. Žmonėms buvo pikta, kad klebonas už surinktus pinigus pirmiausia supirkinėjo žemės sklypus ant kalno. Nepaisydamas priekaištų padarė masyvius betoninius pamatus ir nuklojo kelias eiles plytų. Susirgo ir mirė..


Išsirinko sau įpėdinį K. Bučnį. Tai buvo šviesios, kilnios sielos žmogus, bet silpno kūno vyras. Vykdė pirmtako priesaką: "Dievo namai turi rodyto kelią dangun". Išmūrijo sienas ligi langų, nors parapijiečiai maištavo, kad Vilkijai nereikia tokio didelio mūro. Maištą nutildė, o pats mirė. 1906 m. Vilkija gavo energingą, sveiką kleboną Stanislovą Bačkį. Jis rado tuščią parapijos kasą ir maištaujančius žmones. Suprato, kad aukų nesurinks, todėl griebėsi ūkininkavimo. Jaučakiuose bei Vilkijos kaime įkūrė plytines.
Stebėtina, kad 1906 - 1908 m. bažnyčion įmūrytos plytos ir šiandien laikos. Viską dirbo patys valstiečiai: kasė, rankiojo kalkakmenius, mynė kojomis bei arkliais, degė, ant savo pečių nešiojo pastoliais. Dirbo veltui.
 1908 m. statyba baigta1908 m. rugsėjo 21 d. Vilkijoje buvo pašventinta naujai pastatyta Šv. Jurgio parapijos bažnyčia. Tai didingas raudonų plytų pastatas, iškilęs anta kalno ir tapęs pagrindiniu miesto akcentu. BažnyčiaVilkijos bažnyčia – neogotinio stiliaus, lotyniško kryžiaus plano, su daugiasiene apside (t. y. skliautuota), dvibokštė (bokštų aukštis 35 m.) Bažnyčios vidus 3 narvų, o fasadas sudėtingas, suskaidytas truputi atgal patrauktu frontonu tarp dviejų aukštų bokštų. Langai gotiškų formų su smailiomis arkomis.
​ Į bažnyčios pašventinimo iškilmes susirinko apie 10 tūkstančių žmonių ( dabar Vilkijos parapijoje yra maždaug 5 tūkstančiai). Tokio žmonių gausaus susitelkimo Vilkija nėra mačiusi. Iškilmėse dalyvavo 10 kunigų iš iš aplinkinių parapijų. Pašventinimo apeigas atliko Skapiškio klebonas kun. Daleckis, kuris dirbo vikaru Vilkijos bažnyčiose, kuri sudegė 1892 metais. Pirmąsias iškilmingas šv. Mišias aukojo Josvainių dekanas kun. Novickis, o pamokslą pasakė Butkiškės klebonas kun. labokas (Jų vardai nežinomi). Per šv. Mišias gražiai giedojo bažnyčios choras, kurį organizavo naujasis Vilkijos klebonas kun. Stanislovas Bačkis.
​Mišparus iškilmingai laikė Ariogalos klebonas kun. Gudzinskis (vardas nežinomas).Po pašventinimo iškilmių susirinkusieji iškilminga procesija ėjo aplink bažnyčią. Naujosios bažnyčios statyba kainavo apie 45 tūkstančius rublių, o dar 20 tūkstančių reikėjo norint baigti vidaus darbus. Ją baigė statyti klebonas Stanislovas Bačkis .


„Tėvynės sargas“ Nr. 22 1918 metais birželio 5 dieną 11 – ame puslapyje rašė:
​„Vilkija. Mūsų miestelis ir visa jo apylinkė nuo karo, ačiu Dievui nenukentėjo. Pažiūrėjus į Raudondvario bažnyčią, Zapyškio, Seredžiaus ir kitų palei Nemuną – žmogus nuliūsti, kad tiek dailės, tiek mūsų tikinčųjų žmonelių – varguolių trūso niekais nuėjo, nes visos tos bažnyčios, rusams traukiantis, buvo sunaikintos, sugriautos be jokių šaudymų. Tik visoj apylinkėj iškilus aukštai į padanges su savo milžiniškais bokštais Vilkijos bažnyčia didžiuojasi išlikusi nuo sugriovimo ir sunaikinimo. Ir už tai vilkijiškiai turi padėkoti savo gerbiamam klebonui kun. Bačkiui, nes tik jo narsumu ir drąsumu buvo apginta njuo sugriovimų nauja mūro bažnyčia, kuriai toks pats jau buvo pasirašytas dekretas, kaip ir jos kaimynkoms. O tai dėlto , kad nuo savo bažnytėlės ir mylimų parapijonių, kaip po geras ganytojas, jis nė iš vietos nesitraukė.
​Daug rašoma ir giriama už kiekvieną menkniekį tokie , kurie ar tai kokią draugijėlę sutvėrė, kuri pagyvavus kelias dienas sugriūna, arba tik vieną vardą nešioja, bet tokie žmonės , kurie tyliai veikia savo avinyčioje – yra laikomi paprastai beveikliaias. Štai kad ir Vilkijos klebonas kun. Bačkys yra tikrai tėvas ir globėjas ne tik savo parapijonių, bet kitų apylinkių parapijų. Pas jį žmonelės su visokiais reikalais eina per kiauras dienas, kad jis nė minutėlės liuoso laiko neturi. Jis yra, ypačiai dabar sunkiam karo laike, visai apylikei ir teisėjas, ir notaras, ir visų pavargėlių bei neturtėlių šelpėjas., užtarėjas ir gynėjas reikalui atsitikus (o dabar dažnai tokių reikalų atsitinka). Ir ligonius beturčius aplanko savo arkliais, visada yra su žmonėmis draugiškas, teisingas ir malonus. Duok, Dieve, mūsų kraštui daugiau tokių gerų ganytojų, veiklių ir artimai stovinčiųjų mūsų žmonelių, o tada jokie bolševikai niekada neras užuojautos lietuviuose.“ Pasirašė Vikonių Juozelis
Išsaugota nuo sunaikinimo Vilkijos bažnyčia 1920 m. gegužės 18 dieną buvo konsekruota (t. y., buvo pašventinta bažnyčia, altoriai, varpas ir liturginiai indai). Šias apeigas Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus pavedimu atliko vyskupas Juozas Skvireckas. Į didįjį altorių buvo įdėtos šventųjų relikvijos ir suteikti atlaidai kasmet minint bažnyčios konsekravimo metines.Bažnyčioje sumontuoti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai. 1936 metais Vilkijos parapiją apjungė 5563 parapijiečiai
Po 1930 m. lapkričio 29 d., kun. Bačkio mirties Vilkijos parapijos bažnyčiai kiek yra žinoma vadovavo
​1945 - 1946 kun. Simonaitis, 1961 - 1986 kun. Jonas Fabijanskas, 1986 - 1997 kun. Viginijus Lenktaitis, 1997 - 2008 kun. Leonas Kalinauskas. Kun. Virgilijus Dudonis  2008 - 2017.  Nuo 2017 kun. Linas Šipavičius metų tapo Vilkijos parapijos klebonu. Visais laikais bažnyčia buvo prižiūrima.  Vilkija dažnai lankoma turistų, pirmiausiai domimasi daugiau kaip prieš šimtų metų pastatyta bažnyčia.
Vilkijietis Juozas Jaras © Nauja versija 2017. Svetainė įkurta 2010.
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
© PigiosSvetaines.lt