Senais takais per užpustytą mišką Aš paskui savo ilgesį brendu. Jau praeitis, palaidojusi viską, Sukaustė širdį amžinu ledu
​​Namo pareisiu – nesurasiu nieko, ​ Kapų tyloj čia gedi senos liepos

​Kažko brangaus su manimi drauge.
Prie kelio vienišas senukas kryžius
​Kaip sąžinė nežino užmaršties,
​ ​- Sutiks, priglaus, į praeitį sugrįžus
​ ​Iš sapno juodo mano dabarties. ​                  Valentina Pancernienė

Vilkija, Vilkija,
​ Mažas mano gimtinės miestelį,
​Su gotikos bokštais ir pakalnėj sena mokykla.
​Tu jaunystė mana,
​Pirmas žingsnis gyvenimo kelio,
​Tu – šventovė, kur gimė mano pirmoji daina.
​Čia banga Nemune
​ Supa žvejo valtelę iš lėto,
​Čia žaliuoja pušelės piliakalnio žilo šlaituos.
​Kiek svajota čionai,
​Kiek beviltiškai buvo mylėta...

Kas jaunystės dienų šviesų aidą šiandien pakartos. Baltų paukščių pulkais
​ Išplasnojo negrįžtančios dienos.
​ Kaip kasmet į marias išplaukę ledai Nemune.
​Tik gatvelėj mažoj
​Atminimai rymos mėnesieno
​j Ir puošis baltai gegužėje kriaušė sena...
​ Vėl praversiu duris Į mielą pažįstamą gatvę.
​ Ir šviesus ilgesys, kaip gėlė išsiskleis širdyje...
​ Net pasaulio gaubly Ir tarp tūkstančių miestų atrasiu Savo mažą miestelį gražiausiu vardu VILKIJA!
​ Valentina Pancernienė