Pagirių kapinės

Kiek laiko praeitų nuo mirties dienos, kapuose kaskart jaučiu vėją, besiskverbiantį į mano vidų. Vėjas prablaško ir lyg su jo šuorais ateina niekada neužgesusi viltis, kad mano mirusiems artimiesiems viskas gerai, kad jie ilsisi ramybėje, žemėje palikę vėjo gūsius – jau nieko nebepakeisi. Už kapo, kaip tikiu, prasideda Dievo karalystė. Dievas kažkada išsivedė man brangius žmones ir paliko skausmą, paliko nesibaigiantį gedulą, kuris su laiku aprimo ir rauda įstrigusi liko giliai širdyje. Giliai širdyje – šalia Dievo.
Virginija Adomonytė










                                                                                                      Pagiriai

Vilkijietis Juozas Jaras © Nauja versija 2017. Svetainė įkurta 2010
Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas