Daugužių kaimas

Valakų reformos metu (XIV a. pabaigoje) įvesta kaimų sistema ir trilaukis ūkis, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje jau buvo didelio atsilikimo požymis. Tačiau prieš Pirmąjį pasaulinį karą apie 60% Lietuvos valstiečių gyveno kaimuose. Žemės ūkio racionalaus tvarkymo atžvilgiu svarbiausias kaimų sistemos trūkumas buvo tai, kad kaime gyvenantis valstietis negalėjo savo žeme laisvai naudotis. Visa kaimo žemė buvo suskirstyta į tris laukus, ir visuose trijuose valstietis turėjo po rėžį. Gyvuliai buvo ganomi bendrose ganyklose bei pūdymuose, šienaujama bendrose pievose. Atskiras ūkininkas negalėjo nei pereiti prie daugialaukės sėjomainos, nei tinkamai išplėsti grūdų arba gyvulių ūkį, jam reikėjo taikytis prie daugumos. Todėl derliai ir apskritai žemės ūkio gamybos našumas buvo menki, gyvulių veislės nekokios, gyvuliai blogai prižiūrimi, ir gyvulininkystės produkcija nedidelė.

Rusijos vyriausybė prieš Pirmąjį pasaulinį karą jau buvo pradėjusi intensyviai naikinti kaimus ir kurti vienkiemius. Rusijos Ministrų Tarybos pirmininko P. Stolypino 1906 m. parengtas ir išleistas įstatymas suteikė kiekvienam valstiečiui – šeimos galvai teisę išeiti iš bendruomenės ir atsiskirti asmeninėn nuosavybėn savo skirtinės žemės sklypą. 1912 m. pabaigoje agrarinė reforma apėmė 22 mln. ha plotą, kuriame susikūrė per 1 mln. vienkiemių. Apskritai Stolypino reformos laikotarpiu vienkiemių kūrimasis Lietuvoje labai paspartėjo. Tuo rūpinosi carinės valdžios įsteigtos vadinamosios žemės tvarkymo komisijos, kurių uždavinys buvo sumoderninti ir suintensyvinti žemės ūkio gamybą. 1907–1914 m. Lietuvoje iš viso buvo išskirstyta apie 1.770 kaimų, kurių žemės plotas – 433,8 tūkst. ha. (Tiek dvarų žemės dalijimas, tiek kaimų skirstymas vienkiemiais buvo vienas su kitu susiję, dažnai tais pačiais normatyviniais aktais reglamentuojami procesai. Dalis dvarų žemės, kuri žemės reformos metu atiteko valstiečiams, buvo išdalyta iš karto kuriant vienkiemius. Ta prasme tai ne dvi reformos – žemės ir žemėtvarkos, bet viena ir ta pati).

mažinti jos kaštus. Vienkiemių sistema leidžia įvesti daugialaukes sėjomainas ir palengvina perėjimą nuo grūdų ūkio prie gyvulininkystės, be to, ūkininkui lengviau nudirbti ūkio darbus, kai nuo namų iki laukų maži atstumai. Valstiečiai šitai taip pat gerai suprato.Todėl tuoj po nepriklausomybės atgavimo kaimams į vienkiemius skirstyti prie Lietuvos Žemės ūkio ministerijos buvo suorganizuota speciali žinyba, kuri tęsė prieš Pirmąjį pasaulinį karą pradėtą darbą. Taigi Lietuvos kaimų skirstymas vienkiemiais buvo beveik baigtas. Vidutinis vienkiemio dydis 1919–1922 m. buvo lygus maždaug 15 ha, 1923–1926 m. – 13,1 ha, 1927–1930 m. – 11,6 ha, 1931–1934 m. – 9,7 ha, 1935–1938 m. – 8,9 ha. Skirstymo į vienkiemius darbas negalėjo būti forsuojamas, nors stengtasi nedelsti. Tačiau susidurta ir su problemomis. Išeidami į vienkiemius, valstiečiai netekdavo anksčiau bendrai trobesius, įsigydami daugiau inventoriaus. Tiesa, likę kaimuose paprastai gaudavo mažiau žemės, o tai iš dalies sulygindavo vienų ir kitų padėtį, tačiau nevisiškai.

Be abejo, atskirus ir patogios formos sklypus gavę ūkininkai, galėdami juose tvarkytis kaip tinkami, paprastai ūkininkaudavo daug intensyviau. Tačiau ne iš karto. Pirmaisiais  po išsikėlimo metais daugelis turėdavo nemažai pavargti ir į skolas įlįsti. Tik susitvarkius galima buvo pasijusti geriau negu kaimuose su privalomu senovišku ir nedaug teduodančiu ūkininkavimu. Senuosiuose bei naujai išskirstytuose vienkiemiuose kultūrinė interferencija skatindavo gan sparčią gamybinės patirties horizontalią sklaidą. Valdžia, suinteresuota vienkiemių sistema, stengėsi besiskirstančius į vienkiemius valstiečius paremti kreditais, tačiau, ypač pirmaisiais nepriklausomo gyvenimo metais, laisvų lėšų nebuvo. Juk tuo pat metu reikėjo ir dvarų žemę dalyti, o tai taip pat reikalavo nemažų finansinių išteklių, žmonių ir laiko. Dėl to III dešimtmetyje kasmet būdavo išskirstomi ne itin dideli plotai, ir darbas užtruko. Tik po to, kai pagrindinė dvarų dalis jau buvo išdalyta, kaimų skirstymas į vienkiemius paspartėjo naudotų miškų ir ganyklų, turėdavo išlaidų perkeldami senus arba statydamiesi naujus

Manoma, kad Daugužių kaimas pradėjo formuotis apie 1900 metus. Šiose vietovėseKaimo laidotuvės (melioracija) dalijami žemės plotai buvo pelkėti, apaugę krūmais ir menkaverčiais medžiais. Teko nemažai paplušėti, kad kemsynus ir krūmynus paversti dirbama žeme. Teko melioruoti pelkes rankomis kasant griovius, rauti kelmus, statytis trobesius. Kaimas gyveno draugiškai, padėdami vieni kitiems. Vakarais susirinkę ilgai vakarodavo. Pokario metais , vykdant tarybinę melioracijos reformą, kaimas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Beliko tik vienas sodas vidur lauko , kaip paminklas Daugužiams atminti.
​Panaudota dalis medžiagos iš interneto