Jau kovas... Mano Žemėje kol kas tik ruda - pilka, užkimę šnabžda tykiabalsės smilgos, purvinas ledokšnis tyžta,.drumsčias, savo tiesą užrašau ant mažo grumsto...

Knygų puslapiai, muziejai, senos pilys - laiko ugnyje aprūkę ir apsvilę... Ar širdis išgirs jų balsą šventą? Ar krauju sruvens sena legenda?

Kas Žemėje pasėta - virsta kūnu: žaliais žolės plaukais ir saulės kupinom rieškučiom. Kur mano tiesai būti - valstietiškai, vienpusei - jei ne amžinume menkos dulkelės?..
​ Čia - mano kelias, čia -šventraščių eilutėm pievos plaukia,- net atokioj palaukėj gali išgirsti Dievo paukštį giedant.
​Stefanija Liutkienė