Didžiausias turtas žemėje

 Kiek belaikytumei vaikus už rankos, Jie vienąkart išsprūsta iš delnų. Materialių dalykų man pakanka, Dėl mylimų vaikų aš gyvenu. Po mažą trupinėlį, po kruopelę Kaupiu jausmus, tarytumei pelė. Su viltimi dairaus į tuščią kelią -
​Vaikai šalia, tačiau ir taip toli!  

​Deja, žinau širdžių atstumo kainą,
​Tylos savaites, mėnesius ilgus.
​Gal aplankys visi, o gal po vieną
​Pravers namų duris, karštai priglus. ,,Pasikalbėt kartu susėskim, mama,
​Apie bet ką tiesiog pasikalbėt.
​Ir kol diena šita dar nepaseno,
​Vaikystę vėl lauktuvių mums įdėk."

Po širdimi nešioti, išmyluoti,
​Palieka vienąkart namus vaikai.
​ Belieka mintimis priglaust, sapnuoti,
​ Kol tuščią glėbį rankose laikai.

​​Nijolė Stanislovaitienė