Pranas Mikalauskas-Antalkis
Prano gimtinė
Pranas Mikalauskas-Antalkis tiktai kūrybos, tiktai dvasinio tobulėjimo, kultūrinės rezistencijos žmogus. Vieta, kurioje jis gyveno Vilkijoje beveik 40 metų, be jokių ginčų ir be jokios konkurencijos, viena gražiausių Lietuvoje.
Tą žodžiais nenusakomą miestelio ir jo apylinkių žavesį pajuto ir Pranas Mikalauskas. Čia jis iš gimtojo Antalkių kaimo (septyni kilometrai nuo Vilkijos) parsigabeno tėvų statytą trobelę. Mūsų herojus gimė 1923 m. gruodžio 23 d. Antalkių kaime (iš čia ir kūrybinis slapyvardis). Augo keturi broliai – Jonas, Juozas, Kazimieras, Pranas ir sesuo Adelė. Gausiais įvykiais autobiografija neperkrauta. Mokėsi Jaučakių pradinėje mokykloje. Baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją. 1939 m. besimokydamas Vilkijos progimnazijoje, sunkiai susirgo os.eomielitu ir dešimt metų išgulėjo ligos patale. Nuo tada ėmė daug domėtis kraštotyra, ėmė užrašinėti gimtojo kaimo žmonių atsiminimus, rinkti forkliorinę medžiagą. Nors ir sirgdamas kaupė duomenis apie liaudies dainininkus, įžymius kraštiečius. 1985 metais kraštotyros draugija išrinko Praną Mikalauską Antalkį garbės nariu.
Pasveikęs nuo 1952 m. dirbo laikraščio „Komunizmo vėliava“ korespondentu. 1955 vedė Elvyrą Bakšinskaitę, susilaukė sūnaus Lino, galiausiai, nuo 1960 metų dirbo Vilkijos Žemės ūkio profesinėje mokykloje, ten įkūrė muziejų, leido sienlaikraščius, pastaruoju metu dėstė tikybą
Pasveikęs nuo 1952 m. dirbo laikraščio „Komunizmo vėliava“ korespondentu. 1955 vedė Elvyrą Bakšinskaitę, susilaukė sūnaus Lino, galiausiai, nuo 1960 metų dirbo Vilkijos Žemės ūkio profesinėje mokykloje, ten įkūrė muziejų, leido sienlaikraščius, pastaruoju metu dėstė tikybą
Kaip nekalbėt, bet Prano Mikalausko autobiografija vertesnė, margesnė ir įdomesnė Jo vidiniame pasaulyje. Juk Jis, kone nuo paauglystės beviltiškas, nepagydomas ligonis. Tai vis tradicinei medicinai: tabletėms, lašeliams, skalpeliui. Gi dvasios mokslui nėra neįmanomų dalykų. Jaunuolis, kovodamas su skausminga negalia, netikėtai atranda išsivadavimą....- Vydūną. Didįjį pranašą spėja aplankyti Tilžėje. Gauna vertingų nurodymų, patarimų apie tikėjimą ir pasitikėjimą savo jėgomis. Kaip raktą į dvasinį tobulėjimą atranda Vydūno veikalą „Jaunumas, grožė, sveikata“. Kiek tūkstančių žmonių skaitė, vertė, bet ar įsigilino į tokias paprastas, bet genialias mintis? Savo trobelėje sutelkia gausybę literatūros, ją studijuoja, atsirenka kas svarbiausia ir esmingiausia. Taip iš spalvotų akmenėlių gimsta mozaikos. Pats ruošia, redaguoja, apipavidalina žurnalą „Amžina ugnis“ , Vydūno idėjoms propaguoti. Iš viso pasirodė 22 numeriai. Gyvenimo saulėlydy pasirodė vienas iš stipriausių veikalų „Nepažystamas Vydūnas“.V.Falkenhano susitikimas su Mikalausku Vilniuje .
Kaip darbo pripažinimas ir įvertinimas buvo netikėtas Berlyno Humbolitų universiteto profesoriaus Viktoro Falkenhano apsilankymas Vilkijoje. Bet kūribingasai ir neramus Pranas Mikalauskas – Antalkis nesustoja ties pasiektu. Jis diena iš dienos leidžia pogrindžio žurnalus „Kotakombos“ – iš viso 46 numeriai. Jo paties raštai, tvarkingai sudėti į foliantus, telpa 25 tomuose! Ir tai kūryba bendrai pasaulio šviesai. Gal dar negreitai imsime suprasti Prano Antalkio trobelės svečius, Vilkijos dailininkus, van gogiško kilimo meninką Stankų – Stankevičių ir kitus. Pranui Antalkiui rūpėjo protu nesuvokiami gamtos reiškiniai. Tokių apmastymų išdavoje pasirodė knyga „Oskaro Milašiaus pranašavimai“, Lietuvis danguje“, Odisėjas ieško nemirtingumo“. Kaip šią kūrybą vertinti, geriausiai pasakys laikas. Bet žmogų, jo darbus vertina žmonės. Pranas Mikalauskas-Antalkis mirė 1997 m. kovo 23-jąją. Laidojo naujose Vilkijos kapinėse prieš pat šv. Velykas – Didįjį Šeštadienį.
Valentinas Markevičius
Valentinas Markevičius
Išleido keliolika apsakymų, legendų, esė, atsiminimo knygos:
Žaibams susikryžiavus, (1991);
Odisėjus ieško nemirtingumo, (1991);
Nepažįstamas Vydūnas, (1991);
Vienišas ir paskutinis, (1992);
Žemdirbiams lemiu pavasarėlį (1993);
Šviesusai Vaižganto kryžius, (1993);
Šerkšnu aprengta duktė (1994);
Ir tu nurimsi, (1994);
Trečdalis atskilusio Mėnulio – virš Lietuvos, apie Oskarą Milašių (1995);
Arti žvaigždžių, (1995);
Atsiskyrėlio regėjimai (1996);
Lietuvis danguje, apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį, (1996).
Parašė romanų, kurių fragmentai spausdinti periodikoje.