Lietuvos partizanų takais
Kęstutis Markevičius ir Gediminas Armonavičius. Šie du pagrindiniai žmonės savo jėgomis ir kitų žmonių pagalba atstatė partizanų stovyklavietę Padauguvėlės (Karalgirio) miške netoli Vilkijos. Šiuo metu atstatytas vienas bunkeris iš keturių ten užkastų ir paslėptų.
Atstatė partizanų bunkerį, kad leistų vaikams prisiliesti prie istorijos . Senai ruošiausi savo anūkams parodyti, kaip sunku ginti Tėvynę. Pradėję kelionę supratome, kad iki pat bunkerių paliktas ne ką mažiau sunkiai praeinamas takas, nei kad buvo partizanų laikais.
Atstatė partizanų bunkerį, kad leistų vaikams prisiliesti prie istorijos . Senai ruošiausi savo anūkams parodyti, kaip sunku ginti Tėvynę. Pradėję kelionę supratome, kad iki pat bunkerių paliktas ne ką mažiau sunkiai praeinamas takas, nei kad buvo partizanų laikais.
Šis miškas toks tankus ir sunkiai praeinamas nes čia pat yra miško kertinė buveinė, kur draudžiama bet kokia žmogaus veikla – medžiai auga, krinta ir pūva kaip civilizacijos nepaliestame gamtos užkampyje. Čia mėgsta perėti paukščiai, o šalia kaip tik matėme jūrinio erelio lizdą.
Po ilgo ėjimo atsivėrė įspūdingas bunkerio vaizdas. Plotas po žeme turėjo sutalpinti keturis vyrus – po kvadratinį metrą kiekvienam, neskaičiuojant krosnelės, gultų ir stalelio. Tokia nelengva buvo laisvės kovotojų buitis, o apie jų kovos prasmę primindavo ant bunkerio sienos kabėjęs Vytis. Šis yra pirmas iš trijų šlaitinių bunkerių. Šitas pats mažiausias, trečiasis, kurį kone supa upelis, yra ant šlaito viršaus. Jis maždaug triskart didesnis nei šis. Dabar ten – tik duobė, nes jis buvo susprogdintas.
Kęstutis Markevičius yra pasakojęs jog sovietų okupantų represinė žinyba NKVD sužinodavo bunkerių buvimo vietas iš išdavikų. Kito kelio prisiartinti prie bunkerių nepastebėtiems nebuvo. „Kiek man teko pačiam domėtis, tai tik trys iš 30-ies vyrų buvo nušauta. Visi kiti – nukankinti Vilkijoje“. Nepadėjo nė keli išėjimai, kuriuos tokiam atvejui po žeme buvo įsirengę partizanai. O prie jų – budėdavo bent po vieną laisvės kovotoją. Tiesa, už kelių šimtų metrų ar pusės kilometro esančioje sankryžoje taip pat budėdavo sargyba. Dabar šių bunkerių vietoje – krateriai.
Grįžus į kelionės pradžią prisiminiau nesenai skaitytą vieno iš paskutinių Lietuvos partizanų "Paskutinis žodis 1962 m. teisme". Kai buvo suteiktas paskutinis žodis – vienas paskutinių Lietuvos partizanų Juozas Streikus kalbėjo dvi valandas. Spauskite foto....
Panaudota medžiaga iš "15min.lt", Kęstučio Markevičiaus pasakojimų,