Akimirka – prisiminimų saulė, nušviečianti sunkius netekties metus, ilgas išsiskyrimo dienas. Prisiminimai sugeba išsaugoti akimirkos trapumą, tyrumą, jautrumą. Išblėsta tik emocijos, tačiau prisiminimų vertė metams bėgant didėja.

Aš tikėjau, kad mes dar susitiksim. Gal kaip šešėliai prasilenksime gatve. Gal pasisveikinsim, gal nieko nesakysim. Tik įdomu, ką jausim širdyje. Brauksim ašarėlę tyliai nuo blakstienų Paskutinį kartą klasėn žengdami Ir matysi veidus, artimus ir mielus. Bet nebegrįš jau niekad mokinio dalia. Bus daug dienų bežydinčių alyvom Bus daug naktų bemirgančių žvaigždėm. Bet ar susitiksim..........

Tu išėjai taip keistai ir netikėtai. Išėjai Tenai, iš kur jau nebegrįžtama. Liko tik žaizda – gili ir skausminga. Liko tik Tavo švelnūs žodžiai – Atmintis ir Prisiminimai. O aš vis ieškau žmonių minioje Tavo veido, Tavo akių ir žvilgsnio. Ieškau Tavo balso. Stengiuosi išgirsti Tavo žodžius. Tu manęs neaplankai net ir sapne... Tik prisiminimuose mes visada kartu. Bet kaip suvokti tai, kad netekau Tavęs? Kaip?

​

Tu nubusi vidury nakties. – Miško vėjai su tavim kalbės. Ir beržai rankas į dangų ties Sveikint gerves, grįžtančias gulbes. O pavasaris žarstys žvaigždes Ir tvoras ir pavartes vartys. – 

Pro skylėtas baltas paklodes
​Kils ir šiaušis dirvos varputys.
​Paskutinį smūgį iš peties
​Gaus žiema. Ir nemunėliai plauks.
​Tu nubusi vidury nakties. –
​Tai gimtoji žemė tave šauks.
​Salomėja Nėris

Sau į kelią neėmiau aš nieko, viskas Jums, brangieji mano, lieka - Žemė, kvepianti medum ir gėlėmis, Ir dangus, nusėtas žvaigždėmis.
​ / Just. Marcinkevičius /

Tu atėjai - žydėjo vyšnios vėl žydi vyšnios – išėjai ... Žydėjimu Tu vyšnių grįši, širdyse mūs Tu – amžinai..