Nida 2022 liepa

Dviejų valstybių, Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos, teritorijoje esantis išskirtinis žmogaus ir gamtos kūrinys – Kuršių nerija – 98 km ilgio ir 0,4–4 km pločio, smėlio kopų pusiasalis, kuriame žmonės apsigyveno jau priešistoriniais laikais. Ši vietovė pasižymi išskirtinių kultūros ir gamtos savybių gausa ir yra išlaikiusi savo kultūrinę ir visuomeninę svarbą bei istorines funkcijas ir savitus darnios žemėnaudos būdus, susijusius su gamtinės aplinkos ypatumais.

XV a. visa Kuršių nerija buvo apsigobusi žalia miškų skraiste. Augo didingi mišrūs miškai – ąžuolų, eglių, pušų. Vėliau žmonės pradėjo negailėdami kirsti medžius. Miškai ypač nukentėjo per Septynerių metų karą (1756–1763). Iškirtus miškus smėlis liko visiškai nesutvirtintas, be to, smėlio dar pripūtė vakarų vėjai. Vėjo genamas smėlis slinko skersai pusiasalio, Kuršių marių link. Didžiulės kopos savo kelyje palaidojo ne vieną pamario žvejų kaimą. Reikėjo kruopštaus ne vienos kartos triūso, kol žmonės sugebėjo pažaboti smėlio stichiją ir sukurti kraštovaizdį, kuriuo šiandien džiaugiamės.

Apželdinti kopas pirmiausia pradėta Danijoje ir Olandijoje. Kuršių nerijoje kopas apželdinti pradėta prieš porą šimtmečių ir šis procesas tebesitęsia iki šiol. Žmonės suformavo pajūrio apsauginį kopagūbrį, sodindami miškus sustabdė slenkantį smėlį. Tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai Kuršių nerijoje yra vieninteliai pasaulyje. Galima teigti, kad Kuršių nerija yra darnaus žmogaus ir gamtos sambūvio pavyzdys. Tai išskirtinis žmogaus ir smėlio pusiasalio santykis, žmogaus sugebėjimas prisitaikyti prie gamtos ir jos nepažeisti.

Kuršių nerijos gyvenvietės unikaliai dera prie gamtinės aplinkos. Riba tarp gamtos ir žmogaus valdų – labai subtili, bet vis dėlto jaučiama. Svarbu jos neperžengti, antraip gali būti prarastas ir visas Kuršių nerijos žavesys. Šiandien ypač aktualūs akademiko Vytauto Gudelio žodžiai: „Kuršių nerijos unikalumas mus visus įpareigoja dar labiau sergėti ir tausoti jos gamtą, kraštovaizdį nuo visų pasikėsinimų į jos ekologinę neliečiamybę, nepaisant, kas ir kur to geistų ar ketintų tai daryti.“