mt_ignore:

 
Draugai - draugams
mt_ignore:Tigro šuolis
mt_ignore:
mt_ignore:
mt_ignore:
mt_ignore: Romo C. firma
seniunija.jpg
mt_ignore:Spauskitye ir rasite darbo
mt_ignore:
 
Check google pagerank for vilkijietis.lt

 
.





Vilkijos parapijos istorija

Pirmoji šv. Jurgio bažnyčia Vilkijoje pastatyta 1525 m. Ji buvo medinė ir stovėjo panemunėje (ten buvę prof. mokyklos bendrabučiai ir garažai). 1542 m. Zigmanto Senojo privilegijoje pažymėta, kad bažnyčia "atkuriama". Ten pat užrašyta, kad bažnyčia turėjo 50 valakų žemės su valstiečiais, keletą kaimų, 2 sklypus miestelyje ir kasmetinę 80 auksinų duoklę.XVI a. antroje pusėje reformacijos metu manoma, kad bažnyčia neturėjusi kunigo ir buvusi uždaryta. 1579 m. Vilkiją aplankęs Šv. Sosto vizitatorius savo akte įrašė, kad bažnyčios stogas buvęs kiauras, kad ji pati reikalinga remonto, metrikų knygos nevedamos, bažnytiniai indai bei rūbai netvarkingi. Sakoma, jog tuo metu aptarnavęs kunigas J. Laskovskis nuo 1573 m. Gyvenęs Veliuonoje ir į Vilkiją tik retkarčiais teatvykdavęs. Amžiaus pabaigoje ir XVII amžiuje Vilkiją daug kartų siaubė gaisrai, bažnyčia buvo sudegusi, vėl pastatyta. Tik 1808 m. miestelio plane parodyta bažnyčia su bokšteliu ir koplyčia kapinėse. Abu pastatai vis dar buvo pietinėje dalyje prie Nemuno.
1841 m. nurodyta, kad Vilkijoje gyvenę 3 kunigai. Klebonas - kun. M. Bunevičius. Bažnyčios beneficija siekė 14 valakų žemės, parapijiečių buvo 6760. Vilkijoje buvo parapijinė mokykla, po 1863 m. sukilimo uždaryta. 1862 - 1864 m. Vilkijos vikaras buvo kun. A. Juška žinomas lietuvių tautosakos rinkėjas. 1864 m. vysk. M. Valančius, jau būdamas Kaune, lankė Vilkijos parapiją. 1892 m. Vilkijos bažnyčia sudegė.
Sinagoga.jpg 1876m.Vilkijoje paminėta mūrinė sinagoga,apie 1885m.pagal projekta buvo sutvirtinta giliai į žemę įleistais kontraforsais,bet ir tai negelbėdavo nuo Nemuno potvynių.
Pokario metais paversta sandėliu. Septintojo dešimtmečio pradžioje apleista sinagoga nugriauta.
Nemuno pakrantė ties Vilkija su sinagoga sudarė savitą vaizdą, nebūdingą kitiems Panemunės miestams ir miesteliams.



Statyba.jpg1901 m. pradėta statyti nauja mūrinė bažnyčia jau kitoje vietoje, ant kalno. Žemė bažnyčios statybai buvo nupirkta iš veterinarijos gydytojo Viktoro Bartašiaus. Viktoras žemę kaip dovaną už gerą savo darbo atlikimą gavo iš tuometinės valdžiusios Lietuvą rusijos valdžios. Viktoras Bartašius palaidotas senose Vilkijos kapinėse ant kalnelio. Kunigavo tada Butkus. Apie jį seni žmonės vis pasakojo legendas. Jis caro kariuomenėje dirbęs kapelionu, gavęs aukštą laipsnį ir krūvą medalių. Kai susiruošė statyti bažnyčią, į susirinkimą sušauktiems parapijiečiams pasakė: - Bažnyčios negalima statyti kišenėje. Sinagogoms reikia upės, vandens. Mums - kalnų, debesų. Bažnyčia turi rodyti kelią dangun. Žmonėms buvo pikta, kad klebonas už surinktus pinigus pirmiausia supirkinėjo žemės sklypus ant kalno. Nepaisydamas priekaištų padarė masyvius betoninius pamatus ir nuklojo kelias eiles plytų. Susirgo ir mirė.
Išsirinko sau įpėdinį K. Bučnį. Tai buvo šviesios, kilnios sielos žmogus, bet silpno kūno vyras. Vykdė pirmtako priesaką: "Dievo namai turi rodyto kelią dangun". Išmūrijo sienas ligi langų, nors parapijiečiai maištavo, kad Vilkijai nereikia tokio didelio mūro. Maištą nutildė, o pats mirė. 1906 m. Vilkija gavo energingą, sveiką kleboną Stanislovą Bačkį. Jis rado tuščią parapijos kasą ir maištaujančius žmones. Suprato, kad aukų nesurinks, todėl griebėsi ūkininkavimo. Jaučakiuose bei Vilkijos kaime įkūrė plytines. Stebėtina, kad 1906 - 1908 m. bažnyčion įmūrytos plytos ir šiandien laikos. Viską dirbo patys valstiečiai: kasė, rankiojo kalkakmenius, mynė kojomis bei arkliais, degė, ant savo pečių nešiojo pastoliais. Dirbo veltui. 1908 m. statyba baigta.
1908 m. rugsėjo 21 d. Vilkijoje buvo pašventinta naujai pastatyta Šv. Jurgio parapijos bažnyčia. Tai didingas raudonų plytų pastatas, iškilęs anta kalno ir tapęs pagrindiniu miesto akcentu.
Bažnyčia

Vilkijos bažnyčia – neogotinio stiliaus, lotyniško kryžiaus plano, su daugiasiene apside (t. y. skliautuota), dvibokštė (bokštų aukštis 35 m.) Bažnyčios vidus 3 narvų, o fasadas sudėtingas, suskaidytas truputi atgal patrauktu frontonu tarp dviejų aukštų bokštų. Langai gotiškų formų su smailiomis arkomis.

Į bažnyčios pašventinimo iškilmes susirinko apie 10 tūkstančių žmonių ( dabar Vilkijos parapijoje yra maždaug 5 tūkstančiai). Tokio žmonių gausaus susitelkimo Vilkija nėra mačiusi. Iškilmėse dalyvavo 10 kunigų iš iš aplinkinių parapijų. Pašventinimo apeigas atliko Skapiškio klebonas kun. Daleckis, kuris dirbo vikaru Vilkijos bažnyčiose, kuri sudegė 1892 metais. Pirmąsias iškilmingas šv. Mišias aukojo Josvainių dekanas kun. Novickis, o pamokslą pasakė Butkiškės klebonas kun. labokas (Jų vardai nežinomi). Per šv. Mišias gražiai giedojo bažnyčios choras, kurį organizavo naujasis Vilkijos klebonas kun. Stanislovas Bačkis.

Mišparus iškilmingai laikė Ariogalos klebonas kun. Gudzinskis (vardas nežinomas).Po pašventinimo iškilmių susirinkusieji iškilminga procesija ėjo aplink bažnyčią. Naujosios bažnyčios statyba kainavo apie 45 tūkstančius rublių, o dar 20 tūkstančių reikėjo norint baigti vidaus darbus.

Ją baigė statyti klebonas Stanislovas Bačkis .

„Tėvynės sargas“ Nr. 22 1918 metais birželio 5 dieną 11 – ame puslapyje rašė:

„Vilkija. Mūsų miestelis ir visa jo apylinkė nuo karo, ačiu Dievui nenukentėjo. Pažiūrėjus į Raudondvario bažnyčią, Zapyškio, Seredžiaus ir kitų palei Nemuną – žmogus nuliūsti, kad tiek dailės, tiek mūsų tikinčųjų žmonelių – varguolių trūso niekais nuėjo, nes visos tos bažnyčios, rusams traukiantis, buvo sunaikintos, sugriautos be jokių šaudymų. Tik visoj apylinkėj iškilus aukštai į padanges su savo milžiniškais bokštais Vilkijos bažnyčia didžiuojasi išlikusi nuo sugriovimo ir sunaikinimo. Ir už tai vilkijiškiai turi padėkoti savo gerbiamam klebonui kun. Bačkiui, nes tik jo narsumu ir drąsumu buvo apginta njuo sugriovimų nauja mūro bažnyčia, kuriai toks pats jau buvo pasirašytas dekretas, kaip ir jos kaimynkoms. O tai dėlto , kad nuo savo bažnytėlės ir mylimų parapijonių, kaip po geras ganytojas, jis nė iš vietos nesitraukė.

Daug rašoma ir giriama už kiekvieną menkniekį tokie , kurie ar tai kokią draugijėlę sutvėrė, kuri pagyvavus kelias dienas sugriūna, arba tik vieną vardą nešioja, bet tokie žmonės , kurie tyliai veikia savo avinyčioje – yra laikomi paprastai beveikliaias. Štai kad ir Vilkijos klebonas kun. Bačkys yra tikrai tėvas ir globėjas ne tik savo parapijonių, bet kitų apylinkių parapijų. Pas jį žmonelės su visokiais reikalais eina per kiauras dienas, kad jis nė minutėlės liuoso laiko neturi. Jis yra, ypačiai dabar sunkiam karo laike, visai apylikei ir teisėjas, ir notaras, ir visų pavargėlių bei neturtėlių šelpėjas., užtarėjas ir gynėjas reikalui atsitikus (o dabar dažnai tokių reikalų atsitinka). Ir ligonius beturčius aplanko savo arkliais, visada yra su žmonėmis draugiškas, teisingas ir malonus. Duok, Dieve, mūsų kraštui daugiau tokių gerų ganytojų, veiklių ir artimai stovinčiųjų mūsų žmonelių, o tada jokie bolševikai niekada neras užuojautos lietuviuose.“

Pasirašė Vikonių Juozelis

Išsaugota nuo sunaikinimo Vilkijos bažnyčia 1920 m. gegužės 18 dieną buvo konsekruota (t. y., buvo Altoriuspašventinta bažnyčia, altoriai, varpas ir liturginiai indai). Šias apeigas Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus pavedimu atliko vyskupas Juozas Skvireckas. Į didįjį altorių buvo įdėtos šventųjų relikvijos ir suteikti atlaidai kasmet minint bažnyčios konsekravimo metines.Bažnyčioje sumontuoti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai.
1936 metais Vilkijos parapiją apjungė 5563 parapijiečiai.

Po 1930 m. lapkričio 29 d., kun. Bačkio mirties Vilkijos parapijos bažnyčiai kiek yra žinoma vadovavo 1945 - 1946 kun. Simonaitis, 1961 - 1986 kun. Jonas Fabijanskas, 1986 - 1997 kun. Viginijus Lenktaitis, 1997 - 2008 kun. Leonas Kalinauskas. Kun. Virgilijus Dudonis nuo 2008 metų tapo Vilkjos parapijos klebonu.
Visais laikais bažnyčia buvo prižiūrima. Vadovaujant Virgilijui D. buvo suremontuota šventoriaus tvora, bažnyčios viduje nuvalytas pelėsis ir nudažytos sienos,
sutaisytas ir nudažytas bažnyčios stogas, perdažyti langai.. Vilkijos ūkio Apšvietimo darbus vygdė Ovidijus Grigasdirektoriui Tallat - Kelpšai finansuojant buvo atlikti projektavimo ir įrengimo darbai apšviesti bažnyčiai iš lauko.
Vilkija dažnai lankoma turistų, pirmiausiai domimasi daugiau kaip prieš šimtų metų pastatyta bažnyčia.

Vilkijos parapijos šv. Jurgio bažnyčios šventorius

Bažnyčiai vadovavę kunigai..




Kun. Virgilijus Dudonis

Bažnyčiai vadovauja nuo 2008 - 2017
mt_ignore:Kunigas Virgilijus Dudonis gimė 1970 04 20. Tėtis nuo Rokiškio, mama nuo Anykščių (du draugeliai visą gyvenimą). 1988 m. išlaikius vidurinės mokyklos egzaminus (direktoriaus rūpesčiu sumažinant rezultatus už antisovietinių minčių platinimą) išsiųstas į Sibire veikiantį tarybinį dalinį (vienerius metus buvo likęs tik vienas lietuvis, bet apie įvykius Lietuvoje nieko nežinojo).
Po sausio tragiškų įvykių įstojo į Vilniaus „Aro“ gretas. Praėjus kuriam laikui ėmė vertis Dievas, lyg magnetas traukė Bažnyčia (prisipažįsta esąs konvertitas). Rytą, po tragiškų draugų netekčių Medininkuose, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Penkeri metai mokslo, vieneri metai klierikų ugdytojas, treji metai Kauno Įgulos kariuomenės kapelionas, ketveri metai klebonas Raseiniuose, treji metai kapelionas Kauno „Ąžuolo“ katalikiškoje mokykloje, ir jau dveji metai turime kleboną Vilkijoje.
"Sakramentinė kunigystė yra svarbi, tik ją eiti reikia daug didvyriškumo. Rodos, ramu, o viskas lyg kovos lauke – apraudojimas pasirinkusių mirtį – nuodėmę, „išvilkimas iš mūšio lauko" kitiems (net artimiesiems) nepritariant, pakilimas į mūšį pirmiems ir tylus meldimasis – „inkštimas“ apkasuose, prašant Dievo pagalbos, kad liautųsi karas...."



 


Kun. Leonas Kalinauskas (1925-2008)


Bažnyčiai vadovavo 1997 - 2008
mt_ignore:Leonas KalinauskasLeonas Kalinauskas gimė 1925 vasario 7 dieną. Vaikystę praleido Rumšiškėse. 1938 metais jo motinos seserys pasiėmė Leoną į Kauną, kur jis tęsė mokslą VI- joje Kauno gimnazijoje.
1944 metais, baigęs gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Pradžioje dar turėjo abejonių, tačiau po dvejų metų filosofijos studijų seminarijoje apsisprendė būti kunigu. Studijų metai buvo sunkūs. 1948 metais ateistinė valdžia įsakė kunigų seminarijos studentų skaičių sumažinti iki 150 klierikų. Leono kurse tuo metu buvo likę 40 klierikų, todėl bažnytinė vyresnybė apsisprendė jaunuolius šventinti paankstintai. 1948 metų spalio 31 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas jiems suteikė kunigo šventimus, o Leonas Kalinauskas su dar kitais šešiais kurso draugais buvo pašventinti diakonais. Kunigystės šventimai jiems buvo suteikti 1948 metų gruodžio 19 d. Panevėžyje. Viskas buvo daroma skubotai, nes gresianti tremtis ir gausūs areštai nebeleido tęsti studijų. Diplominius egzaminus pašventintieji išlaikė jau vėliau, dirbdami parapijose.
Per 1948 metų Kalėdas atšventęs primicijas Rumšiškių parapijos bažnyčioje, pasiliko kurį laiką vikarauti tėviškėje. 1950 metų vasario mėnesį buvo paskirtas Pašvitinio parapijos vikaru, o 1951 metų sausį Zibalų parapijos klebonu, drauge pavedant aptarnauti ir Šešuolėlių parapiją.
Seminarijos vadovybės charakteristikoje kunigas apibūdinamas, kaip gyvo charakterio, draugiškas ir atviras žmogus, labai tinkantis pastoracijai jaunimo tarpe. Jau darbuodamasis Zibaluose ypatingą dėmesį skyrė vaikų katechezei ir tuo užsitraukė vietinės valdžios nepasitenkinimą. 1953 metais jis buvo paskirtas Pajevonio klebonu, kur pasirūpino atgauti karo metu apgriautą bažnyčią, kuri, ją skubiai paremontavus, 1954 metais buvo pašventinta.
Tokia kunigo veikla, be abejo, netenkino tuometinė valdžios, todėl 1954 metais, Religinių kultų įgaliotinio reikalavimu, kunigas Leonas buvo paskirtas Panevėžiuko parapijos klebonu, drauge aptarnaujant ir Šaravų bažnyčią. Po kurio laiko pats kunigas Leonas vėl prašėsi paskiriamas vikaru ir 1956 metų birželio mėnesį buvo paskirtas Baisogalos vikaru, kur tarp kitų pareigų daug jėgų ir darbo padėjo, statant naują kleboniją. Baisogaloje prabuvęs kiek daugiau kaip metus, gavo naują paskyrimą – šįkart Juodaičių klebonu, kur išbuvo beveik dešimt metų. Ten pasirūpino atstatyti per karą apgriautą bažnyčios bokštą, pastatė naują kleboniją. 1967 metais iškeliamas klebonu į Meškuičius, kur teko apsigyventi iš daržinės įrengtame sename bute. Naujasis klebonas rengėsi statyti kleboniją, tačiau apie tai sužinojęs Religinių kultų įgaliotinis uždraudė tai daryti ir ėmėsi priemonių, kad kunigas būtų iš Meškuičių iškeltas.
1968 metais per Žolinę buvo paskirtas Josvainių parapijos klebonu. Čia jis darbavosi 23 metus. Klebonas rūpinosi remontuoti ir tvarkyti bažnyčią, pastatė kleboniją, tačiau dar daugiau dėmesio skyrė dvasiniam tautos atgimimui. Ne kartą gaudavo įspėjimus, buvo tardomas dėl vaikų rengimo sakramentams. Pamoksluose drąsiai kalbėjo apie Lietuvos atgimimą, ragino tikinčiuosius nebijoti aukotis dėl Tėvynės laisvės. Kai 1972 metais buvo pradėta leisti „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronika“, bendradarbiavo su jos leidėjais, informuodavo apie ateistinės valdžios persekiojimus. 1980 metais buvo pakviestas prisijungti prie tikinčiųjų teisių Lietuvoje gynimo komiteto, už šią veiklą 1983 metais susilaukė įspėjimo iš prokuratūros. Besidarbuodamas Josvainiuose kunigas Leonas 1980 metais dar buvo paskirtas ir Panevėžiuko parapijos administratoriumi, o 1984–1985 metais aptarnavo dar ir Pernaravos parapiją.
1992 metų balandžio mėnesį kunigas Leonas Kalinauskas buvo paskirtas Šiluvos parapijos klebonu. Čia jam teko laimė 1993 metais sutikti ir pasveikinti popiežių Joną Paulių II jo apaštališkosios kelionės į Lietuvą metu. 1996 metais kunigui Leonui buvo pavesta aptarnauti dar ir Žaiginio parapiją. 1997 metų balandžio mėnesį buvo paskirtas Vilkijos parapijos klebonu. Tose pareigose kunigas Leonas Kalinauskas išbuvo iki pat savo mirties 2008 gegužės 2 d. Palaidotas Vilkijos bažnyčios šventoriuje.


Kun. Virginijus Lenktaitis

Bažnyčiai vadovavo 1986 - 1997

Kun. Virgininijus LenktaitisKun. Virginijus Lenktaitis gimė 1956.07.07. Kauno mieste. Augo Prano Lenktaičio ir Jadvygos Petkutės - Lenktaitienės šeimoje, Tauragės mieste.Vos sulaukęs 8 metų neteko motinos. Po kelerių metų mirė ir tėvelis Pranas, jau sukūręs kitą šeimą. Vėliau augo motinos brolio šeimos globoje, kartu su močiute Juzefa, kuri juo ir labiausiai rūpinosi , rūpestingai auklėjo.
1974 m. baigė Tauragės IV vidurinę mokyklą ( dabartinė Tauragės Žalgirių gimnazija). Nuo jaunystės dienų kasdien patarnaudavo Tauragės Katalikų Švč. Trejybės bažnyčioje kunigams, Šv.Mišių Aukoje. Nepriklausė nei pionierių , nei komjaunimo organizacijoms, todėl dažnai mokykloje buvo pabaramas.Aukštesnėse klasėse dauguma pedagogų ir klasės draugų jautė, kad Virginijus gali bandyti stoti į tuometinę vienintėlę Kauno Tarpdiecezinę Kunigų Seminariją. Ir neapsiriko... 1974m. nuvykęs į KTKS parašė pareiškimą bei užpildė reikiamas anketas , pateiktas anuometinio KTKS vedėjo kun. J.Užupio.Kunigų Seminarijos vedėjas patarė laukti atsakymo. Maždaug po mėnesio gautas neigiamas atsakymas, bet su viltimi laukti, nes kaip rašte pažymėta "geriesiems Dievas padeda..." Buvo labai liūdna. Po trečio gauto panašaus turinio pranešimo išsiruošė kelionėn į Kauną, pasitarti su Kunigų Seminarijos vadovybe ką daryti toliau, kad įstotų į taip trokštamą aukštąją mokyklą ir sužinoti kokia buvo nepriėmimo į Kunigų Seminariją priežastis.Virginijui Lenktaičiui buvo paaiškinta, kad jo dokumentai buvo vežami į Vilnių keletą kartų ir atsakymas buvo vienas ir tas pats Kun. V. Lenktaitis po pamaldų"nepriimtas". Tuometinis Kunigų Seminarijos rektorius teol.dr.kun.V.Butkus patarė išsikraustyti iš Tauragės miesto, nes pastaraisiais metais kasmet vis iš Tauragės miesto gaunami pareiškimai , "o šiais metais stojote net du...vieną priėmė." Gerų žmonių dėka , ne vieno gero kunigo patartas, Virginijus išvyko į Kretingos miestą, įsidarbino "Laisvės" fabrike, apsigyveno bendrabutyje.Labai dažnai lankė kun. Pabrėžos kapą, Kretingos bažnyčią. Ir štai , spalio mėn. gavo šaukimą į Tarybinę armiją. Draugų, bendradarbių išlydėtas, kartu su kitais šaukiamaisiais atvyko į Vilnių. Medicininė komisija dėl širdies ligos nutarė patalpinti į Vilniaus m. vieną iš ligoninių ligos diagnozės patikslinimui. Tačiau po poros savaičių, nors medikų buvo nustatyta širdies yda, Virginijus , kartu su kitais likimo broliais išvyko tarnauti ano meto privalomai karinei tarnybai ,statybos dalinį, buvusį Azerbaidžano teritorijos stepėse. Darbas dalinyje,papildomas fizinis krūvis, karštas ir tvankus klimatas ne tik paaštrino turimą, bet dar iššaukė papildomą ligą - aukšto kraujo spaudimo ligą. Ne kartą teko gydytis Azerbaidžano, Kirovobado miesto karinėje ligoninėje, o vėliau būklei pablogėjus ir Gruzijos ,Tbilisio karinėse klinikose iš kur po tyrimų ir nesėkmingo gydymo rezultatų buvo išleistas į karinį dalinį ir , pagaliau, į namus. Pagaliau išsipildė lauktoji svajonė... 1975 m. , jau po "tarnybos" sovietinėje armijoje įstojo į taip širdžiai mielą , išsvajotą vienintėlę Lietuvoje, Kauno Tarpdiecezinę Kunigų Seminariją,kurią baigė 1980m "cum laude" (su pagyrimu) .Seminarijoje besimokydamas atostogas leisdavo ten, kur paskirdavo Seminarijos vadovybė. Pirmuosius metus atostogas leido globojamas Jurbarko dekano kun. M. Buožiaus,kitus - per atostogas buvo paskirtas Šilutės klebono kun. kanauninko Juozapo Grubliausko globai. Klierikas Virginijus padėdavo pastoraciniame darbe:klebonijoje ruošė vaikučius pirmai išpažinčiai ir komunijai, patarnaudavo šv.Mišioms,dalindavo Šv.Komuniją (vysk. A. Vaičiaus leidimu), palydėdavo mirusius į kapus, sakydavo pamokslus šv.Mišių metu,laisvalaikiu spausdindavo kan. J. Grubliausko pamokslus, kasdien po pietų su klebonu kalbėdavo rožinį, atlikdavo kitas pamaldumo praktikas.
Diakonystės ir kunigystės šventimus gavo iš Jo Ekscelencijos metropolito Arkivyskupo Liudo Povilonio. Kunigystės šventimai buvo teikiami kartu su kitais kurso draugais 1980.06.01. Primicijos ,t.y. pirmosios kunigo iškilmingai aukotos Šv.Mišios Tauragės Švč. Trejybės bažnyčioje 1980.06.08., gausiai dalyvaujant parapijiečiams, svečiams,giminaičiams. Jau kitą sekmadienį, pageidaujant Šilutės parapijiečiams ir klebonui kan. Juozapui Grubliauskui iškilmingos šv. Mišios buvo atnašautos Šilutės bažnyčioje.
1980m. iš arkivyskupo (tuomet vyskupo) L.Povilonio gavo paskyrimą vikaro pareigoms Ukmergės šv.Krikšto apeigų metu Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, kur su meile tarnavo žmonėms ir buvo jų labai mylimas.Ko negalima pasakyti apie pasaulietinę valdžią. Jie kunigą laikė per daug reakcingu ir vis žadėjo paieškoti ateityje "geresnės vietos kokiame nors varlyne". Po kelių mėnesių širdies ligai progresuojant kun. Virginijus Lenktaitis, vyskupo laikinai išleidžiamas gydytis ir padėti sielovadiniame darbe,tuometinio Vilniaus Arkivyskupijos valdytojo kun. prel. Algirdo Kazimiero Gutausko nuožiūra, į Vilniaus miestą. 1981m. gavo metams paskyrimą darbui vikaru Vilniaus šv. Teresės bažnyčios ir Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčios vikaru. Prabėgus keliems mėnesiams, Sovietinė valdžia įsakė Vilniaus arkivyskupijos Valdytojui iškelti kunigą Virginijų Lenktaitį į kitą bažnyčią "už sakytus antitarybinius pamokslus Ukmergėje ir nepaklusnumą vietinei valdžiai", kunigui nebuvo leista prisiregistruoti Vilniaus mieste. Tik prašant Vilniaus Arkivyskupijos Valdytojui, pagaliau kunigas prisiregistravo pas savo draugo kunigo tėvelius ir ten laikinai gyveno.1981m.Prelatas kunigą paskyrė Vilniaus Šv. Ap. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru. 1983m. Kun. Lenktaitis krikšto apeigų metuVilniaus m. Šv. Mikalojaus vikaru. Tačiau tais pačiais metais J.E. Kauno Vyskupas L.Povilonis įtakotas tam tikrų jėgų atšaukia savo laikiną paskyrimą išduotą kun. Virginijui Lenktaičiui ,darbui Vilniaus arkivyskupijoje ir jį paskiria Kauno m. Šv. Antano Paduviečio bažnyčios vikaru. 1984 m. sunkia liga suserga Šančių parapijos klebonas kun. A. Lapė ir prašo Kauno vyskupą, kad , kol liga neleis dirbti sielovadoje, Kun. Virginijų Lenktaitį paskirti Šančių bažnyčios laikinai einančiu klebono pareigas. 1984m. J.E. Vyskupas L.Povilonis paskiria kunigą Virginijų Lenktaitį Šančių bažnyčios vikaru. Iškeliavus į amžinybę kun. A.Lapei į parapiją klebonu paskiriamas tuometinis Kauno arkivyskupijos kancleris mons. kun. A. Bitvinskas. 1986 m. kun. Virginijus Lenktaitis paskiriamas Vilkijos šv.Jurgio parapijos klebonu. Prasidėjus Lietuvių tautos Nepriklausomybės akimirkanepriklausomybei , dirbdamas Vilkijoje, gavo J. E. Kard. Vincento Sladkevičiaus siuntimą dėstyti tikybą Vilkijos vidurinėje ir Vilkijos Žemės Ūkio mokyklose.1997m. gauna paskyrimą iš Kauno arkivyskupo metropolito S. Tamkevičiaus,kuriame pažymima, kad Vilkijos parapijos klebonas kun. Virginijus Lenktaitis yra skiriamas Šiluvos Švč. M. Marijos Gimimo bazilikos ir parapijos klebonu, 25 metų kunigystės jubiliejusRaseinių dekanato dekanu, Kauno arkivyskupijos Kunigų tarybos nariu ir Šiluvos Carito direktoriumi. Vilkijos kleboną kun. Virginijų Lenktaitį su ašaromis akyse ir gėlių žiedais rankose išlydi ko ne visa Vilkija. 2002 m. Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius kun. Virginijų Lenktaitį paskyrė Seredžiaus Šv. Jono Krikštytojo klebonu.Atsisveikinimas su Vilkijos parapijiečiais
Kunigas Virginijus Lenktaitis ne kartą dalyvavo tarptautiniuose kunigų susitikimuose, organizuojamose Vatikano, Šv. Tėvo:
1996 m. Fatimoje (Portugalija).
1998 m.Guadalupėje (Meksika).
1999 m. Nazarete, Betliejuje, Jeruzalėje (Šv. Žemė).
2000m. Romoje (Italija).
Taip pat ir kitose kai kuriuose tarptautiniuose renginiuose, organizuojamose Vatikano.



Kun. Jonas Fabijanskas (1909-1990)


Bažnyčiai vadovavo 1961 - 1986
Kun. FabijanskasKunigas Jonas Fabijanskas (1909 - 1990) Vilkijoje dirbo 24 metus. Kilęs nuo Šiaulių (Stačiūnų valsč. Sakalų km.). Mokėsi Šiauliuose, paskui Kauno kunigų seminarijoj. NuoJonas Fabijanskas 1935 m. kunigauja tėviškės parapijoj, paskui Kauno Prisikėlimo bažnyčioje. 1944 m. klebonui Kapočiui pasitraukus į Vakarus, kun. Fabijanskas buvo paskirtas šios bažnyčios klebonu ir dekanu. 1945 m. bolševikų areštuotas ir nuteistas šešeriems metams. Bausmę atliko Vorkutos anglies kasyklose. Vos išliko gyvas. Lietuviai apie jį būrėsi, gerbė kitataučiai.
Grįžo 1957 m. Dirbo Ugonių parapijoje. Persekiotas, baustas.
Nuo 1961 m. Vilkijoje. Tai pasišventęs kunigas: pamokslininkas, atsidavęs žmonėms, didelis vaikų bičiulis. Ruošė vaikus Fabijanskaspirmajai šv. Komunijai. Turėjęs įdomių knygų, dalinęsis su žmonėmis. Tai kunigas, pats praėjęs Kryžiaus kelius, nešdamas žmonėms ramybę.
Pastatė dabartinę Vilkijos kleboniją. Suremontavo nuo karo nukentėjusius bokštus ir uždengė nauja skarda dalį bažnyčios stogo. Išdekoravo bažnyčios vidų. 1986 dėl ligos paskirtas Petrašiūnų bažnyčiios šventoriusPetrašiūnų bažnyčios altaristu. 1990.07.06 mirė. Palaidotas Petrašiūnų bažnyčios šventoriuje. Ant paminklo žodžiai:

Parymok, vaikeli, tu prie mano kapo, Fabijansko kapas
Sukalbėjęs maldą, grįški į namus.
Tau paguodos žodį tarsiu iš anapus,
Jei mylėsi Dievą, lauk mirties ramus.


Žodžiai ant paminklo










 
 

Kun. Stanislovas Bačkis (1866 - 1930)

Bažnyčiai vadovavo 1906 - 1930

mt_ignore:Stanislovas BačkisStanislovas Bačkis gimė 1866 m. gegužės 14 d. Pantakonių kaime Joniškėlio parapijoje. Baigęs dviklasę mokyklą, 1880 m. įstojo į vokiečių gimnaziją Mintaujoje (Latvija). Mokykloje Stanislovas gerai išmoko vokiečių, prancūzų, lenkų, latvių kalbas (Iš viso 7 kalbas). 1885 m. baigė 5 klases ir iš mokyklos išstojo. 1886 m. ir 1887 m. dirbo Vilniaus „Gulbės“ vaistinėje mokiniu.

1887 m. S. Bačkis įstojo į kunigų seminariją, kurią baigė 1891 m. spalio 6 d. Gavęs kunigo įšventinimus buvo paskirtas Josvainių parapijos vikaru, vėliau perkeltas vikaru į Surviliškį. Po dešimties metų paskirtas Stačiūnų parapijos klebonu.

1906 m. S. Bačkis paskiriamas Vilkijos parapijos klebonu. Čia prasidėjo jo naujas, pilnas nuolatinių rūpesčių ir kūrybinės veiklos kelias.
Atvykęs į Vilkiją, naujasis klebonas rado pradėtą statyti bažnyčią, tačiau dėl lėšų stokos darbai buvo sustoję .Gavęs nemažą brolio palikimą, finansavo statybą, o savo lėšomis pastatė mūrinę kleboniją (dabar joje – Vilkijos slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė). Kun. S. Bačkis, norėdamas sutaupyti lėšų, ėmėsi ūkininkauti. Jis Jautakių ir Vilkijos kaimų laukuose įkūrė plytines. Valstiečiai, klebono skatinami, kasė molį, rankiojo iš jo kalkakmenius, o molio masę minkė kojomis ir arkliais. Patys gyventojai plytas degė ir jas nešė į statybos vietą, 1906-1908 m. bažnyčion įmūrytos plytos dar ir šiandien tvirtos. Beje, Vilkijos bažnyčios statybą rinkliavomis rėmė kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, Maironis, artimas kun. S. Bačkio draugas, taip pat tuo metu teisininkas ir žurnalistas Antanas Smetona ir kiti.
Energingo ir sumanaus klebono dėka 1908 m. rugsėjo 21 d. ir įvyko naujai pastatytos bažnyčios šventinomo iškilmės, nors darbai dar nebuvo visiškai baigti.
Ėjo 1915 –jieji... Kunigas S.Bačkis atsisakė vykdyti rusų karinės vadovybės įsakymą išvykti. Jis pasiliko Vilkijoje, norėdamas išsaugoti nuo sunaikinimo bažnyčią.
Jau buvo susprogdintos Zapyškio, Raudondvario bažnyčios, numuštas Seredžiaus bažnyčios bokštas. Rusų kareiviai kelis kartus mėgino užminuoti Vilkijos bažnyčios bokštus. Tačiau klebono sumanumo ir diplomatijos dėka nuolat vaišinami kareiviai „užmiršo“ įvykdyti šventvagišką darbą.
Klebonas rado būdą pranešti per fronto liniją vokiečių karinei vadovybei. Kas rusų kariuomenės nėra ir todėl apšaudyti Vilkiją nėra reikalo. Puikiai mokėdamas vokiečių kalbą kun. S. Bačkis įgijo vokiečių karinės vadovybės pasitikėjimą ir net kurį laiką buvo paskirtas Vilkijos komendantu. Bet komendantas rūpinosi ne okupantų, o parapijiečių reikalais, todėl nuo pareigų buvo nušalintas.
Išsaugota nuo sunaikinimo Vilkijos bažnyčia 1920 m. gegužės 18 dieną buvo konsekruota (t. y., buvo pašventinta bažnyčia, altoriai, varpas ir liturginiai indai). Šias apeigas Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus pavedimu atliko vyskupas Juozas Skvireckas. Į didįjį altorių buvo įdėtos šventųjų relikvijos ir suteikti atlaidai kasmet minit bažnyčios konsekravimo metines.
Atkūrus lietuvos nepriklausomybę, kun. Stanislovas Bačkis aktyviai dalyvavo kuriant Vilkijos šaulių būrį, policiją, reiškėsi vietos savivaldos kūrime, ragino vilkijiečius savanorius ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Jis – vienas Vilkijos progimnazijos organizatorių. Trūkstant mokytojų, dėstė tikybą, vokiečių kalbą, mandagumą ir net gimnastiką.
1923-1925 m. Vilkijoje veikė dvimečiai mokytojų kursai. Klebonas kursų klausytojams dėstė vokiečių kalbą ir tikybą.
1923 m. metropolitas Juozas Skvireckas S. Bačkį paskyrė Kauno dekanu, o 1926 m. pakėlė Kauno kapitulos garbės kanauninku.
Suprasdamas mokslo svarbą S. Bačkis finansiškai rėmė besimokantį brolio sūnų Stasį Antaną Bačkį (1906-1999) žinomą Lietuvos diplomatą, politikos ir visuomenės veikėją, Lietuvos kardinolo Audrio Juozo Bačkio tėvą.
Kun. S. Bačkis buvo unikalios atminties ir nepaprastų gabumų žmogus. Jis sakykloje be rašto skelbdavo dešimties vestuvinių užsakų, vardindamas visų visų jaunikių ir nuotakų gimimo metus, mėnesius ir dienas, tėvų vardus. Kunigo pareigas atlikdavo nepriekaištingai, net naktį vykdavo suteikti ligoniui religinių patarnavimų. Klebonas buvo vilkijiečių šeimų taikytojas, jų „teisėjas“. Turėjo didelį parapijiečių pasitikėjimą, tvarkė plačius finansinius reikalus, pas save laikė didžiąją dalį parapijiečių santaupų.
Kun. S. Bačkis staiga mirė 1930 m. lapkričio 29 d., nespėjęs užbaigti pradėtų darbų ir įgyvendinti sumanymų. Jo laidotuvių dieną Vilkijoje buvo iškeltos valstybės vėliavos perrištos gedulo kaspinais. Į paskutinę kelionę palydėti savo gerbiamą ir mylimą dvasios tėvą susirinko tūkstančiai parapijiečių.
Laidotuvėse dalyvavo 20 kunigų, VDU prorektorius prof. B. Česnys, kun. V. Mironas, kapitulos atstovas kun. Mileška. Iškilmingas šv. Mišias aukojo Apaštalų Sosto nunciatūros referentas m monsinjoras Faiduti. Atvyko vietos šaulių būrys, tretininkai ir pavasariniai, vidurinės mokyklos mokytojai ir mokiniai, valsčiaus mokytojai. Prie kapo duobės šventoriuje atsisveikinimo žodį pasakė kun. Mileška, vid. mokyklos direktorius P. Baublys, šaulių būrio vardu – būrio vadas Jaunutis, o giminaičių vardu – Stasys Antanas Bačkis.
Velionis palaidotas šventoriuje išmūrytame rūsyje..
Praėjo beveik 80 metų nuo kun. Stanislovo Bačkio mirties, tačiau iki šiol Vilkijos ir jos apylinkių gyventojai neužmiršo bažnyčios statytojo ir saugotojo, energingo ir sumanaus klebono. Dažnai praeiviai užsuka i bažnyčios šventorių, stabteli prie kapo, uždega žvakelę ar padeda gėlių.
Garbės kanauninkas kun Stanislovas Bačkis tapo Vilkijos legenda.
Parengta pagal kraštotyrininko Antano Vaičiaus medžiagą.

Kun. K. Bučnys ? - 1906


K. Bučnys - tai buvo šviesios, kilnios sielos žmogus, bet silpno kūno vyras. Vykdė pirmtako priesaką: "Dievo namai turi rodyto kelią dangun". Išmūrijo sienas ligi langų, nors parapijiečiai maištavo, kad Vilkijai nereikia tokio didelio mūro. Maištą nutildė, o pats mirė 1906


Kun. Butkus

1901 metais pradedant statyti naują bažnyčią kunigavo Butkus. Apie jį seni žmonės vis pasakojo legendas. Jis caro kariuomenėje dirbęs kapelionu, gavęs aukštą laipsnį ir krūvą medalių. Kai susiruošė statyti bažnyčią, į susirinkimą sušauktiems parapijiečiams pasakė: - Bažnyčios negalima statyti kišenėje. Sinagogoms reikia upės, vandens. Mums - kalnų, debesų. Bažnyčia turi rodyti kelią dangun. Žmonėms buvo pikta, kad klebonas už surinktus pinigus pirmiausia supirkinėjo žemės sklypus ant kalno. Nepaisydamas priekaištų padarė masyvius betoninius pamatus ir nuklojo kelias eiles plytų. Susirgo ir mirė.




Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčiaVilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia
Vilkijos parapijos  šv. Jurgio bažnyčia  
Į pradžią...►►

Pažvelkite į bažnyčios vidų..►








 
Skelbimai

Laukiame Jūsų
su savo darbeliais, nuotraukomis, mintimis, pasiūlymais, naujienomis, pasveikinimais įvaiomis progomis.
Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo automatinių reklaminių žinučių, jums reikia veikiancio Javascript, kad galėtumėte pamatyti adresą
 
Skelbiame, kad...  
   
mt_ignore:auto
   
mt_ignore:Pica Vilkijoje  
   
mt_ignore:Skelbimas  
   
mt_ignore:SKELBIMAI  
   
mt_ignore:Lietuvos 100  
   
mt_ignore:Lazduona  
   
mt_ignore:Pasagėlė  
   
mt_ignore:Darbo paieška  
   
mt_ignore:Mini ekskavatorius reikia?  
   
mt_ignore:Pas Raganaitę  
   
Rating for vilkijietis.lt  


 
Vilkijietis Juozas Jaras © Nauja versija 2011.